Šie metai Lietuvos ir apskritai fotografijai išskirtiniai: sukanka 180 metų, kai buvo paskelbtas fotografijos atradimas, 50-ąjį jubiliejų švenčia Lietuvos fotomenininkų sąjunga, prieš 45 metus įkurta Vilniaus galerija, prieš 40 metų – Kauno fotografijos galerija. Švęsti išties yra ką, ir ne tik šlovingus jubiliejus, bet ir tai, kad Lietuvos fotografijos leidiniai pasklidę plačiai ir po mūsų šalį, ir po pasaulį. Geriausias šios sklaidos pavyzdys – praėjusių metų pabaigoje legendinio leidėjo Gerhardo Steidlo išleista fotografo Antano Sutkaus knyga „Planet Lithuania“.
Pakalbėti apie lietuvių fotografijos leidinius – senuosius ir šių dienų, aptarti senųjų aktualumą, perpublikavimo svarbą, apskritai – kas tas fotografijos albumas, kokia jo vertė šiandien – Knygų mugėje pakvietė Lietuvos fotomenininkų sąjungos pirmininkas, fotografas GINTARAS ČESONIS, garsieji fotografai ANTANAS SUTKUS ir ROMUALDAS POŽERSKIS, fotografas, knygų leidėjas GYTIS SKUDŽINSKAS bei menotyrininkė, fotografijos tyrinėtoja AGNĖ NARUŠYTĖ.
Perleisti fotografijos albumus diktuoja būtinybė
Ar reikia senus fotografijų albumus perpublikuoti ir pakeisti juos naujomis knygomis? Menotyrininkei A. Narušytei tai kelia dvejopas mintis: viena vertus, supranti, kad senos fotografijos, kurios perleidžiamos, yra kažkuo vertingos, kita vertus – pasenusios knygos reikalauja naujos formos ir senųjų fotografijų permąstymo iš šiandienos perspektyvos.
Fotografas G. Česonis, atsakydamas į šį klausimą, minėjo dvi priežastis, kodėl tai reikia daryti. Pasak jo, pavyzdžiui, 1965 metais pasirodžiusio Romualdo Rakausko nuostabaus fotografijų albumo jau nebeįmanoma rasti knygynuose, nors jis ir buvo leistas bene 15 tūkst. tiražu, kad, atrodytų, tiek dar turėtų pakakti ir šiandienai. Kita vertus, G. Česonio tvirtinimu, yra išleistų nuostabių knygų, savo tūriu ir turiniu puikiai atspindinčių autoriaus kūrybą, tačiau autoriui keliaujant pristatyti Lietuvos fotografiją į užsienį jos neretai sunkiai telpa į lagaminą ar sudėtingai transportuojamos paštu.
„Mintis išleisti naują knygą tiesiog padiktuota būtinybės. Pirmoji A. Sutkaus knyga, išleista Kauno fotografijos galerijos, ir buvo tas kelias, kaip išleisti šią knygą kartu su didžiausiu, prestižiškiausiu fotografijos knygų leidėju – G. Steidlu. Pirmoji knyga pirmiausia atsidūrė „Steidl“ leidykloje ant stalo, ir praėjusių metų pabaigoje pasidžiaugėme nuostabia šios leidyklos išleista A. Sutkaus knyga „Planet Lithuania“, – kalbėjo G. Česonis.
Jo įsitikinimu, nuotraukų vertė dėl to, kad jos persikelia iš vienos knygos į naujesnę, nesumažėja, atvirkščiai – jos tampa vertingesnės, kai apie jas sužino vis daugiau pasaulio.
A. Sutkus: leisti knygą su G. Steidlu – kaip kurti prancūziškus kvepalus
Fotografijos knygos, leidžiamos užsienio leidėjų, visų pirma padeda apie jų autorių pranešti platesniam pasauliui. Šia patirtimi Knygų mugėje pasidalijo A. Sutkus.
„Knygas leisti mes jau išmokome. Išmokome ne tik patys viską daryti, bet ir remtis profesionalais, sudarytojais, kuratoriais, dailininkais. Ir knygos išeina, kad ir pažiūrėjau naujausią Aleksandro Macijausko „Lietuvos kaimo turguose“ – tarptautiniu lygiu. Bėda ta, kad jos taip ir lieka, pavyzdžiui, mano tos didelės storos knygos. Jas juk baisiai sunku vežti. Vykdamas į pristatymą Londone už 20 knygų sumokėjau tokią baisią sumą, kaip bauda būtų buvusi“, – kalbėjo neseniai didžiulio visuomenės susidomėjimo sulaukusią savo parodą Nacionalinėje dailės galerijoje uždaręs A. Sutkus.
Kalbėdamas apie bendradarbiavimą su žymiuoju leidyklos „Steidl“ įkūrėju G. Steidlu, fotografas teigė, kad su juo knygos leidimo procesas buvo tarsi prancūziškų kvepalų kūrimas. „G. Steidlas yra legendinis leidėjas. Dievo malonė, kad jis atvažiavo ir nukrito man du kartus ant galvos“, – džiaugėsi A. Sutkus ir pridūrė, kad šis leidėjas pasirūpina ir savo knygų platinimu – „Planet Lithuania“ tiražas užsienyje beveik išparduotas.
„Fotografijos menas neskamba bendroje kultūrinėje Lietuvos erdvėje, – svarstė fotomenininkas A. Sutkus. – Manau, fotografija yra nusipelniusi daugiau. Mes išgyvename popso ir sceninio meno triumfą. Aš ir už muziką, ir už teatrą. Bet yra ne tik vien jie. Jeigu galima rasti pinigų operos scenai tobulinti, tai turbūt galima jų atrasti ir mūsų fotografijos specialistų stažuotėms.“
Pasak A. Sutkaus, taip pat reikėtų pasirūpinti tuo, kad lietuvių fotografijos albumai atsidurtų ir skirtingų šalių kultūros atašė rankose, kad reikiamu momentu reikalingiems žmonėms jie juos galėtų padėti ant stalo.
„Maximoje“ fotoalbumų nėra
„Kai buvau jaunas ir pradėjau fotografuoti, mane labai traukė menininkai dailininkai, – diskusijoje kalbėjo fotografas R. Požerskis, tokių nepamirštamų knygų kaip „Žalgirio“ vyrai“ ar „Atlaidai“ autorius. – Man buvo nepaprastai patrauklus aliejinių dažų, tepamų ant drobės kvapas. Vėliau man labai patiko spausdinamų fotografijos darbų kvapas: tos didžiulės nuotraukų plokštumos, gali pauostyti, pažiūrėti juodą toną. Ir žvilgtelėjau, kiek tų mano knygų yra išspausdinta. Trylika fotografijos albumų. Užtektinai.“
Kas yra fotografijos albumas? Kam jis leidžiamas? – klausimus kėlė R. Požerskis.
„Paprastai kalbant – yra leidykla, kuri leidžia albumus, yra spaustuvė, kuri spausdina, yra knygynas, kuris parduoda. Ir visi nori gauti pelno. Kodėl Fotografijos sąjunga, neturėdama nei žmogiškųjų, nei finansinių resursų, atideda kitus labai svarbius darbus, gal net svarbesnius, ir užsiima knygų leidyba? Kodėl metus ruošiamas albumas? Atsakymas paprastas – jeigu nueisite į „Maximą“ ir tarp silkių bei sūrių rasite knygyną, jame fotografijos albumo nebus. Jeigu nueisite į stambius knygynus „Akropoliuose“, daugumoje jų fotografijos albumų irgi nebus. Tai kam juos Fotografijos sąjunga leidžia? Nes mąsto strategiškai. Strateginis mąstymas – tai Lietuvos kultūros paveldo pateikimas savo šalyje ir užsienyje. Tai Lietuvos vardo užsienyje garsinimas. Šis didžiulis darbas projektuojamas iš praeities į ateitį“, – fotografijos albumų vertingumą įvardijo R. Požerskis.
G. Česonis pridūrė, kad nepakanka fotografijų albumą išleisti – knygos neturi likti gulėti sandėliuose, saugyklose, jas reikia paskleisti pasauliui, vadinasi, sukurti tokias, kad būtų suprantamos, pasiekiamos, perskaitomos ir turinčios išliekamąją vertę. Jos turi būti kolekcionuojamos.
„Todėl knyga, kokią ją šiandien sukuriame, įgauna papildomų reikalavimų, kurių nebuvo galimybės kelti sovietmečiu ar ankstyvaisiais Lietuvos nepriklausomybės metais, – kalbėjo Lietuvos fotomenininkų sąjungos pirmininkas. – Šiandien knyga yra atskira erdvė, tai autoriaus pristatymas, keliaujanti po pasaulį autoriaus paroda – neretai net savarankiškai. Nors dažniausiai išties knygas turime nuvežti į meno konkursus, muges, – tokių būna 4–6 per metus, – kur pristatomi visi Lietuvos fotografijos leidiniai. Čia yra visa prasmė ir atsakymas, kodėl šiandien reikalinga fotografijos knyga.“
Sovietmečio leidiniuose reikia kai ką ištaisyti
Pasak fotografo G. Skudžinsko, fotografijos reikalauja būti perinterpretuojamos, pervertinamos, bet kartu kaip to laikotarpio kultūrinio įvykio liudininkai įdomūs bei svarbūs ir senieji leidiniai, katalogai.
Fotografijos tyrinėtojos A. Narušytės nuomone, senųjų knygų dizainas – visiškai kitoks negu dabartinių: „Jos turi savo laikotarpio kvapą. Dabar neįsivaizduotume, kad knygą būtų galima tokią sukurti. Mums nepatiktų, jeigu ją tokią kas nors padarytų. Mūsų akiai tai atrodytų labai blogai. Mūsų suvokimui būtų labai blogi ten parašyti tekstai – jie arba abstraktūs, arba idealizuojantys, arba perdėtai poetiški ir dvasingi. Kita vertus, paimi tą seną knygą su jos kvapu, ir malonumas ją skaityti. Nes tu persikeli į aną laiką.“
Ir vienų, ir kitų knygų reikia, įsitikinusi A. Narušytė. Specialistė palaikytų sumanymą bet kokį leidinį padaryti prieinamą visiems.
Kodėl šiuolaikiniam žmogui reikia perleistos knygos? Pasak menotyrininkės, tam, kad fotografiją būtų galima permąstyti iš šių laikų pozicijos, kad galėtume pasakyti, ką apie ją galvojame dabar ir kodėl ji mums buvo tokia vertinga tada.
„Knygas reikia atnaujinti dar ir dėl to, kad sovietmečiu kai kurie dalykai buvo draudžiami, kai kurie privalomi įdėti į knygą. Į fotografijos meną reikėjo žiūrėti tam tikru žvilgsniu. Knygas reikia perleisti ir todėl, kad kai ką jose reikia ištaisyti. Arba kai kurie dalykai sovietmečiu iš viso negalėjo būti išleisti, pavyzdžiui, R. Požerskio „Atlaidai“ pirmą kartą pasirodė užsienyje, ir tik dabar juos ruošiamasi perleisti Lietuvoje“, – pasakojo A. Narušytė.
