Žemės šiaurės magnetinio poliaus pozicija, į kurią atsižvelgiama navigacijos sistemose tokiuose įrenginiuose kaip išmanieji telefonai, pastaruoju metu slenka sparčiau, todėl mokslininkai šią savaitę skubiai atnaujino šio reiškinio vystymąsi prognozuojantį modelį.
Magnetinis Šiaurės polius yra taškas, kuriame planetos magnetinio lauko linijos nukreiptos vertikaliai žemyn.
Pasaulio magnetinis modelis yra gyvybiškai svarbus laivų ir karinių dalinių navigacijai, taip pat visame pasaulyje naudojamų išmaniųjų telefonų veikimui.
Šis modelis paprastai atnaujinamas kas penkerius metus, bet šįkart jį teko paskelbti metais anksčiau „dėl nenumatytų pokyčių Arkties regione“, sakoma JAV nacionalinių aplinkos informacijos centrų (NCE) pranešime.
Šiaurės magnetinis polius buvo aptiktas Kanados šiaurinėje dalyje 1831 metais.
Šis nuolat klajojantis taškas, ilgą laiką išsilaikęs Kanadoje menkai judėdamas, dabar slenka 55 km per metus greičiu, sako mokslininkai.
Žemės magnetinį lauką daugiausiai lemia 3 000 km gylyje slūgsančios išsilydžiusios geležies, sudarančios didžiąją dalį mūsų planetos branduolio, judėjimas. Būtent dėl šio judėjimo magnetiniai poliai keičia savo kryptį, bet kodėl šio reiškinio sparta pastaruoju metu padidėjo – dar nenustatyta.
Taigi, JAV Nacionalinės vandenynų ir atmosferos tyrimų administracijos (NOAA) ir Britų geologijos tarnybos (BGS) mokslininkams teko atnaujinti savo modelį anksčiau termino – 2019 metų pabaigos.
„Šis judėjimas yra labai lėtas, bet jis yra labai realus – taigi, po kelių dešimtmečių (Žemės magnetinis lauko nuokrypis) gali pasikeisti keliais laipsniais“, – sakė Kolorado universiteto Boulderyje ir NOAA dirbantis geofizikas Arnaud Chulliat (Arno Šiulja).
Pasak jo, nors tai nepadarys didelės įtakoms tankiausiai apgyvendintiems planetos regionams, „arčiau magnetinio poliaus pokytis vyksta sparčiau“.
Minėtas modelis leidžia koreguoti kompaso rodomą kryptį ir tiksliai nustatyti geografinę šiaurę, kurios padėtis nekinta.
Magnetinis Šiaurės polius kelis šimtmečius slinko daugmaž nenuspėjamai šiaurinės Kanados salynų link, o nuo XIX amžiaus pabaigos – link Sibiro.
Nuo XX amžiaus 10-ojo dešimtmečio poliaus judėjimo virš Arkties vandenyno greitis padidėjo nuo maždaug 15 km iki dabartinių 50–55 km per metus.
Technologijos.lt
