Darom/juosta




Trys Karaliai paminėti šventės išvakarėse

Šiandien minima Kristaus Apsireiškimo arba Trijų Karalių iškilmė. Kai kur šventė paminėta išvakarėse, sekmadienį. Tarp jų – ir Mažeikiuose.

 

 Lankėsi bažnyčioje ir šventėje

 Jau tradicija tapusi „Trims Karaliams“ ir juos lydinčiai „Žvaigždei“ lankytis Mažeikių Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčioje po Votyvos šv. Mišių, kuriose dalyvauja daug vaikų. Išminčiai nusilenkė gimusiam Kūdikėliui, esančiame Prakartėlėje, o mažieji bažnyčios klebono kun. Gintaro Lengvino, kaip ir kasmet, buvo dosniai apdovanoti saldainiais.

„Rytų Išminčiai“ tradiciškai su susirinkusiais mažeikiškiais užbaigė kalėdinį laikotarpį: Kalėdų Senelis grąžino Mažeikių rajono valdžiai miesto raktą. Priimdama jį Savivaldybės vicemerė Sigutė Bernotienė pažadėjo jį perduoti merui, linkėjo visiems džiaugsmo ir sveikatos.

Kol „Trys Karaliai“ atsisveikino su susirinkusiaisiais, dainavo Mažeikių rajono savivaldybės kultūros centro pop grupės solistės – Rugilė ir Austėja, vad. Antano Dargio, o mažuosius žiūrovus kartu šokti kvietė personažai – Fėja, Pelėda ir Eglutė.

 Apie Kristaus Apsireiškimo šventę

Žodis „apsireiškimas“ (epifanija) kilęs iš graikų kalbos žodžio epiphaneia, kuris reiškia „nušvitimas“, „pasirodymas“ ar „apreiškimas“. Antikoje tai reiškė vieno iš dievų pasirodymą mirtingiesiems arba tiesiog dieviškąją didybę. Viešpaties Apsireiškimas yra svarbi krikščionių šventė, atsiradusi Rytų krikščionybėje III amžiuje, o Vakaruose išplito į IV a. pabaigą. Ja buvo

pažymimi keturi įvykiai: Jėzaus Gimimas, Išminčių apsilankymas, Jėzaus Krikštas ir stebuklas Kanoje. Vienas ankstyviausių šios šventės aprašymų randamas piligrimės Silvijos dienoraštyje: Jeruzalėje buvo švenčiama Quadragesimae de Epiphania.

 Papročiai

 Šventės išvakarėse (sausio 5 d.) iš Jeruzalės į Betliejų išeidavo procesija, pakeliui būdavo laikomos pamaldos puošnioje Golgotos bažnyčioje, po to aplankant Anastaziją. Tai kartodavosi tris dienas, ketvirtąją dieną pamaldos būdavo aukojamos Alyvų kalne, penktąją prie Lozoriaus kapo Betanijoje, šeštąją – Zione, septintąją – Anastazijos bažnyčioje, aštuntąją – Šventojo Kryžiaus bažnyčioje.

Visi šie minėti įvykiai – lyg vieno slėpinio skirtingi aspektai. Per Kalėdas aukštiname mūsų Viešpaties dievystės susijungimą su Jo žmogyste, o per Apsireiškimą šloviname mistinę sielų vienybę su Kristumi. Šv. Leonas sako: „Atpažinkime šiuose karaliuose mūsų pašaukimo ir tikėjimo pirmavaisius; džiaugsmo kupinomis širdimis minėkime palaimintos vilties kelią. Nuo šio momento pradėjome eiti į savo dangiškąją tėvynę.“Kas buvo tie išminčiai? Senovės Persijos, Babilono ir Medijos (dabartinis Iranas) religinės hierarchijos nariai, mokslininkai, astrologai, įgudę aiškinti sapnus. Jie susidurdavo su žydų diaspora ir iš jų sužinojo apie ST pranašystes, susijusias su Mesijo atėjimu, taip pat ir apie „mesijo žvaigždę“ (Sk 24, 17). Nuo ankstyviausių Bažnyčios dienų jie buvo laikomi žmonijos rasių atstovais: Europos, Azijos ir Afrikos. Dievas 

jiems parodė, kad Kristus gimė ne vien kaip žydų karalius, bet kaip visų tautų Viešpats ir gelbėtojas. Bėgant amžiams, susiformavo tam tikras šių išminčių įvaizdis, Vakarų tradicija jiems davė vardus Kasparas („Lobio šeimininkas“), Merkelis („Karalius“) ir Baltazaras („Saugok karalių“). Manoma, kad jie buvo trys kaip Nojaus sūnūs: Semas, Chamas ir Jafetas. Sirijos bažnyčia juos vadina persiškais vardais – Larvandadas, Hormisdasas ir Gušnasafas.

Įdomių detalių apie juos pateikia šv. Beda Garbingasis. Jis sako, kad Merkelis, kilęs iš Nubijos, – senyvas vyras, barzdotas ir pražilęs, Viešpačiui atnešė aukso; Kasparas, jaunuolis pačiame jėgų žydėjime, dovanodamas smilkalus, pagerbė Kristaus dieviškumą. Juodaodis Baltazaras, vidutinio amžiaus vyras, Kūdikėliui atnešė miros – Žmogaus Sūnaus marumo simbolį. Kol Karaliai teikė dovanas, Juozapas pavargęs miegojo.

Pasak vienos legendos, šiuos Karalius aplankė apaštalas Tomas, pravedė jiems katechezę ir pakrikštijo. Taip šie Išminčiai buvo pašventinti kunigais, o vėliau ir vyskupais. Gyvenimo pabaigoje jiems vėl pasirodė Kalėdų žvaigždė ir nuvedė juos į dangų. Deja, legendos tikrumo nepatvirtina faktai.

Daugelis šeimų kaip tik per Tris Karalius keičiasi dovanomis. Prancūzijoje kepamas pyragas, į kurį įmaišoma pupa ar koks papuošalas. Tas, kuriam teks pyrago gabalas su „inkliuzu“, skelbiamas šventės karaliumi. Mažieji džiaugiasi spalvingai apsirėdžiusių „karalių“ procesijomis prie prakartėlių ir turi progą pamąstyti, kokį gerą darbą jie patys galėtų padovanoti Jėzui. Anglijoje geriama Avinėlio vilna: pasaldintas sidras ar šviesus alus su keptais obuoliais ir prieskoniais. Tą naktį būdavo laiminamos obelys, kad duotų gerą derlių: ant jų išliejama sidro taurė. Kai kuriuose Ispanijos regionuose, ypač Madride ir Barselonoje, Trijų karalių šventės išvakarėse vyksta karnavalai: Kasparas, Merkelis ir Baltazaras mėto saldainius minioms. Venecijoje valtininkai persirengia raganomis. Romoje ir Pietų Italijoje Trijų karalių naktį vaikams dovanas per kaminą įmeta Befana – senyva, bet labai gera ragana, tradiciškai skraidanti ant šluotos. Vokietijoje jaunimo trijulės persirengia karaliais, vaikšto po namus, gieda giesmes ir užrašo Trijų karalių inicialus ant staktų.

 Užrašai

Pašventinta kreida ant durų staktos užrašomos trys raidės CMB. Lotyniškai – Christus Mansionem Benedicat– Kristus laimina šiuos namus.

Dovanos

  1. Trys Karaliai atnešė brangių dovanų Kūdikėliui Jėzui pagarbinti – aukso, miros ir smilkalų. Baltazaro dovana – mira, Melchioro – auksas, Kasparo – smilkalai.

Tūkstančius metų auksas, smilkalai ir mira simbolizavo prabangą, priklausančią dievams ir valdovams. Užmarštin nuėjo šimtmečiai, dulkėmis pavirto senovės civilizacijos, bet mira ir smilkalai vis dar yra labiausiai vertinami, prašmatniausi kvepalų komponentai, o auksas – prabangiausia jų pakuotė.

Ypač kvapų magiją išmanė egiptiečiai. Senovės Rytuose būtent jie buvo laikomi kvepalų ir kosmetikos kūrimo meistrais. Būtent jie sužinojo, kad sakai arba guma sulaiko kvapus ir sugeria riebalus. Sakai buvo naudojami kaip žaliava arba kaip sudėtinė mišinio, kurį egiptiečiai degindavo šventyklose, dalis. Laikui bėgant jais buvo kvepinami ir paprastųjų mirtingųjų namai. Smilkalus, beje, naudojo ir pirmieji krikščionys. Jais atgaivindavo sunkų katakombų orą, kuriose slėpdavosi nuo Romos imperijos persekiotojų. Taigi istorija patvirtina, kad smilkalai, sumaišyti su įvairiomis žolėmis, buvo naudojami ne tik neutralizuoti nemalonius kvapus, bet ir apeigose, ir kvepalų gamyboje.

Smilkalai ir šiandien yra pats svarbiausiais kvepalų komponentas. Sakoma, kad smilkalai suteikia kiekvienam pagrindiniam (sunkiam) kvapui lengvumo.

Kvapūs smilkalai graikų mitologijoje vadinami Smirnos ašaromis. Smirna – Adonio motina, savo grožiu nustelbusi netgi Afroditę. Ši iš pavydo uždegusi Smirnos širdyje meilę jos pačios tėvui Fojniksui, Bybloso karaliui. Smirna nugirdydavo tėvą, kad galėtų naktį ateiti neatpažinta į jo miegamąjį ir patenkinti savo aistrą. Tačiau vieną naktį Fojniksas sugalvojo uždegti žiburį… Išvydęs dukterį čiupo kardą, ir nors mergina sugebėjo išbėgti iš rūmų, pasivijo ją ant netolimų kalvų. Afroditė paskutinę akimirką pagailėjo merginos ir pavertė ją medžiu. Tėvo kardas perskrodė medžio kamieną ir iš jo iškrito Adonis – kraujomaišos vaisius, o medis paplūdo ašaromis. Graikai tikėjo, kad visa tai įvyko Rytuose, nes būtent iš ten veždavosi kvepiančius sakus.

Mira – tai gyvasakių guma, kuri surenkama aitraus pienelio pavidalu. Senovėje ir ją, kaip smilkalus, degindavo šventyklose dievų garbei. Ji buvo naudojama gaminti aliejui, kuriuo balzamuodavo mirusiuosius. Nuteistiesiems mirti duodavo atigerti vyno, sumaišyto su mira – toks gėrimas veikdavo kaip nuskausminamieji vaistai.

Šiuolaikiniai kvepalų gamintojai žino, kad mira – nepakeičiamas kvepalų komponentas. Rožės, jazmino, mimozos kvapai sustiprinami būtent smilkalais ir mira. Rožė ir jazminas suteikia kvapui jausmingumo, apelsino žiedas – gaivumo, kiparisas ir sandalmedis – geidulingumo, mira ir smilkalai – truputį dieviškumo. Naudoti mirą kvepalų gamybai išdrįsta patys geriausi specialistai, nes jeigu jos įdedama per daug – efektas gaunamas priešingas.

Auksas, nors ir bekvapis, yra neatsiejama prabangaus kvepalų pasaulio dalis. Kaip ir kvepalai – tai dalykas, kurio žmonės itin geidžia. Kvepalų „gurmanams“ gaminamos specialios auksinės pakuotės, kuriose galima laikyti vis kitą kvepalų buteliuką.

 Astrologai

 Evangelijoje pagal Matą šie Išminčiai vadinami astrologais (magais). Pagal pirmą iš keturių pagrindinių reikšmių magai yra persų kunigų kastos nariai. Helenistinėje kultūroje jie laikyti „tikrosios religijos šeimininkais“, tačiau sykiu jų religiniai vaizdiniai buvo „stipriai paveikti filosofinės minties“, todėl graikų filosofai neretai vaizduoti kaip jų mokiniai. Kitos reikšmės yra šios: antgamtinių žinių bei galių turėtojai bei naudotojai, burtininkai ir galop apgavikai bei suvedžiotojai.

Mago sąvokos dviprasmiškumas atskleidžia to, kas religiška, dviprasmiškumą. Tai gali tapti keliu į tikrąjį pažinimą, keliu Jėzaus Kristaus link. Bet jei Jo artumo akivaizdoje tai, kas religiška, Jam neatsiveria, stoja prieš vieną Dievą ir vieną Atpirkėją, tuomet tai virsta tuo, kas demoniška ir destruktyvu.

Bent jau plačiąja prasme magams Mt 2 tinka pirmoji iš keturių reikšmių. Net jei ir nebūtų priklausę persų kunigijai, jie vis dėlto buvo ten išaugusio ir visada egzistavusio religinio ir filosofinio pažinimo atstovai.

(...) Kad žvaigždė galėtų tapti žinia, apyvartoje turėjo būti pažadas Balaamo žinios pavidalu. Iš Tacito ir Svetonijaus žinome, jog tuo metu sklandė lūkestis, kad iš Judo kils pasaulio valdovas, – Flavijus Juozapas nurodė, kad tai būsiąs Vespasianas, taip pelnydamas šio palankumą (plg. De bello Jud. III 399–408).

Daug veiksnių galėjo sąveikauti, kad žvaigždės kalboje būtų išgirsta vilties žinia. Bet visa tai į kelią leistis galėjo paskatinti tik vidinio nerimo žmones, vilties žmones, jau besidairiusius tikrosios išganymo žvaigždės. Vyrai, apie kuriuos kalba Matas, buvo ne tik astrologai. Jie buvo „išminčiai“. Jie žymi religijų savęs peržengimo vidinę dinamiką, kuri yra tiesos ieškojimas, tikrojo Dievo ieškojimas ir todėl sykiu filosofija pirmine šio žodžio prasme. Tad išmintis išgydo ir „mokslo“ žinią. Šios žinios racionalumas neapsiribojo vien žinojimu, bet ir aprėpė pastangą suprasti visumą, taip leisdamas protui išskleisti savo didžiausias galimybes.

 Iš visa to, kas pasakyta, galima susidaryti tam tikrą vaizdą, kokie vaizdiniai ir žinios paskatino tuos vyrus iškeliauti pas gimusįjį „žydų karalių“. Pagrįstai galima sakyti, kad tie vyrai nurodo religijų artinimąsi prie Kristaus ir mokslo savęs peržengimą Jo link. Jie yra tartum Abraomo, kuris iškeliavo pašauktas Dievo, palydoje. Kitokiu būdu jie yra palydoje Sokrato, ieškojusio didesnės tiesos už jam duotos religijos ribų. Šia prasme šios figūros yra pirmtakai, kelio tiesėjai, tiesos ieškotojai, svarbūs visiems laikams.

Jie laikyti trijų anuomet žinotų žemynų – Afrikos, Azijos ir Europos – karaliais. Tarp jų būtinai yra juodaodis karalius: Jėzaus Kristaus karalystėje nėra rasės ir kilmės skirtumų. Žmonija Jame ir per Jį suvienyta neprarasdama turtingos įvairovės.

Vėliau su Trimis Karaliais bus susieti ir žmogaus amžiaus tarpsniai – jaunystė, branda ir senatvė. Ir šitai yra prasminga idėja, rodanti, kad bendrystėje su Jėzumi įvairūs žmogiškojo gyvenimo pavidalai kiekvienas atranda savo reikšmę ir vidinę vienybę.

Svarbiausioji mintis išlieka: išminčiai iš Rytų yra pradžia. Tai žmonijos iškeliavimo Kristaus link ženklas. Jie pradeda procesiją, traukiančią per visą istoriją. Žymi ne tik Kristų suradusius žmones, bet ir žmogaus dvasios vidinį laukimą, religijų ir žmogaus proto judėjimą Kristaus link.

Šventės pakeitimai

Anksčiau į sekmadienį kilnotą šventę nuo 2019 m. Dievo kulto ir sakramentų drausmės kongregacija, arkivykupo Gintaro Grušo prašymu, leido švęsti tikrąją dieną ir suteikti šiai iškilmei neprivalomos liturginės šventės rangą. 

Birutė ŠNEIDERAITIENĖ

Autorės nuotraukos

Naudoti šaltiniai: Bernardinai.lt, Vievioparapija.lt, Day.lt

 
 

Taip pat skaitykite:

Nuorodų sąrašas

Nuorodų sąrašas

Powered by BaltiCode